Vienas iš šio XX a. 9-ojo dešimtmečio vienbučio namo plėtros tikslų buvo sukurti darnų seno ir naujo ansamblį, gerbiant natūralią pastato aplinką. Tam architektas pasirinko sumažintą dėžės formos medinį statinį, padengtą didelėmis tamsiai pilkomis „Swisspearl“ plokštėmis ir stiklo angomis nuo grindų iki lubų, taip sukuriant stiprų kontrastą, tačiau nedominuojant ir nekonkuruojant. Nors priestatas atsiveria į esamą pastatą ir sodą pietuose, žvyrkelio pusėje šiaurėje jis uždarytas. Perforavus šį uždarą „Swisspearl“ plokščių fasadą abstrakčios medžio šakos forma, priestatas primena seną sodą.